epSos.de nuotrauka

Apgavystės, sukčiavimai ar apiplėšimai gyvuoja nuo seno. Tad būtų naivu teigti, jog internetas yra visiškai saugi terpė. Kaip mes vengiame tamsių skersgatvių, taip ir turėtume žinoti, kas mūsų laukia naršant internete. Apžvelgsiupopuliariausias sukčių schemas internete.

Nors atsirado naujų technologijų, kaip apgauti žmones internete, bet iš esmės apsisaugojimo principas yra toks pat: „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“. Tai galioja ypač ten, kur vyrauja didelės pinigų sumos. Tokiais atvejais labai lengva prarasti budrumą. Taigi, žinant apgavysčių būdus, bus lengviau apsisaugoti nuo nelaimių.

• Pradėsiu nuo praktiškai mirusios apgavystės, kuri remiasi piramidės principu. Laiškuose teigiama: „Yra N sąskaitų numerių. Pervesk į kiekvieną iš jų po litą (ar kitą sumą), ištrink paskutinįjį sąskaitos numerį iš sąrašo ir įrašyk save į pirmąją vietą bei išsiųsk laišką N žmonių“. Gavęs jūsų laišką žmogus perves pinigus, išsiųs laišką dar kitiems ir taip toliau. Garantuojamas uždarbis - tūkstančiai litų, o investuoti reikia itin mžai. Tačiau nesunku įsitikinti, jog piramidė anksčiau ar vėliau žlugs. Tikėtina, jog visi sąskaitos numeriai priklauso vienam žmogui - taip išlošia piramidės „kūrėjas“. 

• Vis mažiau populiarios yra kortelių vagystės (ang. carding). Vogtomis kreditinėmis kortelėmis panaudojama atsiskaitant už prekes interneto parduotuvėse. Apsiperkant internetu, užtenka užrašyti kreditinės kortelės numerį, jos galiojimo laiką ir „slaptažodį“ - CVV numerį. Visi duomenys yra nurodyti ant kortelės ir daugiau neprašoma nieko įvesti. Problemos nebūtų, jei šiomis kortelėmis nebūtų leidžiama atsiskaitinėti realiose parduotuvėse. Nusifotografuoti ar nusirašyti duomenis itin paprasta, o ypač ten, kur kortelė patikima aptarnaujančiam personalui. Turbūt paprasčiausia yra turėti atskirą kortelę apmokėjimams internete ir jos nenaudoti niekur kitur bei šioje sąskaitoje nelaikyti didelės pinigų sumos. Problema ta, jog vartotojai su tuo nėra supažindinami. Teko paplušėti, kol banko klientų aptarnavimo centre turėjau pats paaiškinti, jog tai yra didelė saugumo spraga ir aš nesu linkęs rizikuoti savo pinigais. Visgi, pavyko išsiimti atskirą kortelę apmokėjimams internete.
• Taip pat vis rečiau sutinku slaptažodžių žvejybą  (angl. phishing). Tai - svetainių klonai, kuriose vartotojas įvedęs slaptažodį iš tikrųjų neprisijungia prie savo vartotojo, o išsiunčia duomenis apgavikams. Svetainių adresai gali būti labai panašūs, o kartais netgi ir vienodi. Pavyzdžiui, „Paypal“ parašytas kirilica rašmenimis tariamas „raural“, tačiau rašomas „Paypal“. Skirtumo tarp „Paypal.com“ ir „Paypal.com“ juk nėra, tiesa? Tad geriausia prevencinė priemonė - aklai nepasitikėti nuorodomis ir svarbių svetainių adresus įvesti ranka. Taip pat bankai ar bet kuri kita įmonė niekada jūsų nepaprašys atsiųsti slaptažodžio elektroniniu laišku ar telefonu.
• Duomenų apsaugos problema labai artima anksčiau minėtam atvejui. Svetainių administratoriai gali sužinoti jūsų slaptažodžius, o jei slaptažodžiai vienodi - prisijungti ir prie kitų svetainių. Paprasčiausia to išvengti - stengtis nekartoti slaptažodžių svarbiuose ir ne itin svarbiuose puslapiuose. Patarčiau turėti skirtingus slaptažodžius elektroniniam paštui, interneto bankininkystei, žinomoms ir nepatikimoms svetainėms. 
• Kur kas realesnis ir paprastesnis metodas yra tiesiog apgauti vartotoją. Internete yra skelbimų ir internetinių parduotuvių, kurios tik ir stengiasi tai padaryti. Neseniai Lietuvoje įvyko kurioziška situacija - žmogus gavo paštu nusipirktą „objektyvą“, kuris pasirodo buvo majonezo indelis su pjuvenomis. Taigi, perkant internetinėse parduotuvėse svarbu patikrinti, ar ji nėra garsios elektroninės parduotuvės klonas, kiek laiko gyvuoja parduotuvė (dažniausiai tokios parduotuvės egzistuoja tik kelis mėnesius ar savaites, nes vėliau jas uždaro) bei paieškoti atsiliepimų internete. Pervedant pinigus fiziniam asmeniui, verta patikrinti jo vardą bei pavardę ir įvesti sąskaitos numerį į paieškos tarnybas. Galbūt anksčiau buvo nukentėjęs žmogus nuo to paties apgaviko ir paviešino jo informaciją.
• Paskutinis, tačiau turbūt pavojingiausias dalykas yra taip vadinami „419 scams“. Tai yra apgavystės, kurios remiasi žmogaus naivumo ir gobšumo faktoriais. Viskas prasidėjo gana seniai - 1980-ųjų viduryje, kai sukčiai siuntinėdavo ranka parašytus laiškus žmonėms apsimetinėdami gydytojais, teisininkais ar bankininkais. Dabar nelabai kas ir pakito. Sukčiai (ypač iš Nigerijos ar kitų skurdžių Afrikos šalių) apsimetinėja vis įvairesniais personažais. Dažniausiai sužinai, jog „mirė jūsų labai tolimas giminaitis, o palikimas atitenka jums“ ar „kariai, esantys Afganistane, nori išsigryninti didelę pinigų sumą“. Taip pat dažnai laimite loterijoje, nors bilieto ir nepirkote. Atrodo, jog tai skamba neįtikėtinai, bet godumą sužadina siūlomi milijonai, o jie beveik čia pat. Viskas skamba įtikinamai - graži, išpuoselėta anglų kalba, siunčiama daugybė dokumentų, netgi organizuojami susitikimai. Deja, „teisininkas“ ar vargšas žmogelis paprašo jūsų pervesti nedidelę pinigų sumą, nes reikia sumokėti mokesčius. Tačiau pervedus nedidelę pinigų sumą, iškyla dar keletas „problemų“ - reikia pervesti dar šiek tiek pinigų, jog jie pasiektų jūsų sąskaitą. Apgavikams minčių suformuluoti problemoms nestinga iki tol, kol žmogus pats nesupranta esąs apgautas.

Šių nelaimių internete išvengti paprasta, kai apie jas jau žinai. Tačiau nereikėtų paniškai bijoti būti apgautam internete, tiesiog reikia žinoti, jog reikia elgtis atsakingai ir nepamesti galvos, išgirdus apie milijonus.